Wednesday Walk: The Ice Drift Is Finally Taking Winter With It Completely

Translated from Lithuanian with Google.com.

Today I understood what it means to be in the right place at the right time. Every morning, I walked along the riverbank and really hoped to see the moment when the ice moved. Although the snow in the city center has already melted, the river was still firmly frozen. That morning I saw a group of people standing on a cliff, waiting for something. Below – a solid and immovable pile of ice.

Šiandien supratau, ką reiškia būti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Kiekvieną rytą vaikščiojau upės pakrante ir labai tikėjausi pamatyti akimirką, kai pajudės ledas. Nors miesto centre sniegas jau ištirpo, upė vis dar buvo tvirtai užšalusi. Tą rytą pamačiau grupę žmonių, stovinčių ant skardžio ir kažko laukiančių. Apačioje – tvirta ir nepajudinama ledo krūva.>

I heard someone asking if it was still safe to walk on the riverbank, and people all started to say in chorus that if anyone was brave enough, they should try. I had never seen an ice grift, so I thought, what is there to be afraid of?

Išgirdau kažką klausiant, ar vis dar saugu vaikščioti upės pakrante, ir visi ėmė choru sakyti, kad jei kas nors pakankamai drąsus, tegul pabando. Niekada nebuvau mačiusi ledonešio, tad pagalvojau – ko čia bijoti?>

The riverbank is covered with a layer of ice about 15 cm thick. It is cracked, but even if you break through, you won’t drown. So I ventured to walk along the river for about a kilometer back and forth, jumped through cracks, enjoyed the ice texture with beautiful snowflakes, and when I returned, climbed onto the cliff to admire the view. There were just a few people left.

Upės krantą dengia maždaug 15 cm storio ledo sluoksnis. Jis įtrūkęs, bet net ir pralaužęs jį, nenuskęsi. Tad išdrįsau pasivaikščioti upės pakrante apie kilometrą pirmyn ir atgal, šokinėjau per įtrūkimus, grožėjausi ledo tekstūra su gražiomis snaigėmis, o grįžusi užlipau ant uolos pasigrožėti vaizdu. Čia buvo likę vos keli žmonės.>

And then, with a loud bang, the ice moved. The bank I had just walked on was flooded by a powerful current of water. The ice drift lasted about 30 minutes. Soon the river cleared, the current calmed down, as if nothing had happened, only the cries of swans flying by could be heard.

Ir tada, su garsiu trenksmu, ledas pajudėjo. Krantą, kuriuo ką tik ėjau, užliejo galinga vandens srovė. Ledonešis truko apie 30 minučių. Netrukus upė išsivalė, srovė nurimo, tarsi nieko nebūtų nutikę, girdėjosi tik pro šalį skrendančių gulbių klyksmai.>

An ice floe on a river is a moment when nature simply breathes winter out of itself. It is a spectacle in which fragility and crushing power meet. This is what it means to be in the right place and time. If I walked 10 minutes longer, I would now be standing in the middle of a bank, knee-deep in icy water, and trying to somehow slide through that covered ice to the cliff. I wouldn't drown, of course, but I would definitely take a bath. And if I hada walk an hour later, I would have seen only a calmly flowing river and said that there was no ice drift here, everything had melted nicely.

Ledonešis upėje – tai akimirka, kai gamta tiesiog iškvepia iš savęs žiemą. Tai reginys, kuriame susitinka trapumas ir gniuždanti galia. Štai ką reiškia būti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Jei būčiau pasivaikščiojusi dar 10 minučių, dabar stovėčiau viduryje pakrantės iki kelių lediniame vandenyje, ir bandyčiau kažkaip praslysti per tą padengtą ledą iki skardžio. Žinoma, nenuskęsčiau, bet tikrai išsimaudyčiau. O jei būčiau išėjusi pasivaikščioti po valandos, būčiau pamačiusi tik ramiai tekančią upę ir pasakiusi, kad čia nėra jokio ledonešio, viskas gražiai ištirpo.>

It all starts with a muffled, low sound, as if the earth itself were sighing underfoot. That friction of ice floes, that metallic crunch, resembles a giant mill that mercilessly grinds everything in its path. You feel the infinite power of the river – it no longer looks for a path, it makes it for itself, pushing tons of ice, which roll over each other, rise to the banks and break everything that tries to resist.

Viskas prasideda nuo duslaus, žemo garso, tarsi pati žemė dūsautų po kojomis. Ta ledo lyčių trintis, tas metalinis traškėjimas primena milžinišką malūną, negailestingai malantį viską savo kelyje. Jauti begalinę upės galią – ji nebeieško kelio, ji kuria jį pati, stumdama tonas ledo, kuris rieda vienas per kitą, kyla į krantus ir laužo viską, kas bando priešintis.>

But in that chaos there is a strange, hypnotizing calm. When you look at the slowly floating ice floes, sparkling in the sun, it seems that time has stopped. They resemble the shards of a broken mirror, in which the spring sky is reflected. That pure, cold transparency creates a sacred atmosphere - as if you are observing a magnificent ritual of purification.

Tačiau tame chaose tvyro keista, hipnotizuojanti ramybė. Žiūrint į lėtai plaukiančias ledo lytis, žėrinčias saulėje, atrodo, kad laikas sustojo. Jos primena sudaužyto veidrodžio šukes, kuriose atsispindi pavasario dangus. Tas tyras, šaltas skaidrumas sukuria sakralinę atmosferą – tarsi stebėtumėte didingą apsivalymo ritualą.>

The most beautiful thing is what remains after that. That fresh, damp smell of the river and the sudden opening of free water. It is a sign that the current is alive again. The sea washes away the ice, and the ice floes remaining on the shores glisten in the sun like forgotten witnesses of the past, giving way to the first greenery.

Gražiausia yra tai, kas lieka po to. Tas gaivus, drėgnas upės kvapas ir staiga atsivėręs laisvas vanduo. Tai ženklas, kad srovė vėl atgyja. Jūra nuplauna ledą, o pakrantėse likusios ledo lytys saulėje žiba tarsi pamiršti praeities liudininkai, užleisdamos vietą pirmajai žalumai.>

With the ice drift winter leaves us completely, but only this year. After all, everything turns in a circle, and winter will return to us again. And now my heart is full of expectation. I am waiting for the greenery, freshness of spring, I am waiting for the blooming flowers and the smile of the sun.

Su ledonešiu žiema mus visiškai palieka. Bet tik šiais metais. Juk viskas sukasi ratu, ir žiema vėl sugrįš pas mus. O dabar mano širdis pilna laukimo. Laukiu pavasario žalumos, gaivumo, laukiu žydinčių gėlių ir saulės šypsenos.>

Spring, as always, came quietly, leaving its hot footprints in the snow. Having saddled the wind, it not only distributes rain instead of snow, but also caresses us with gentle rays of the sun. Soon it will reward us with the most beautiful flowers, the chirping of birds and the chirping of grasshoppers. How I am waiting for it. And under our feet will lie green meadows and fields. It will revive the tired earth with warm raindrops. The green tops of the trees will wave their newly born leaves at us. The rivers and seas will send not ice floes, but a fresh breeze. And we will suddenly feel how the body recovers, the heart is reborn and the mind is enlightened. I am already embracing spring with my heart. I know that it would give me many beautiful moments and be with us as much as it is destined for in the year.

Pavasaris, kaip visada, atėjo tyliai, palikdamas savo karštus pėdsakus sniege. Pasibalnojęs vėją, jis ne tik dalija lietų vietoj sniego, bet ir glosto mus švelniais saulės spinduliais. Netrukus jis apdovanos mus gražiausiais žiedais, paukščių čiulbėjimu ir žiogų čirpimu. Kaip aš jo laukiu. Ir po mūsų kojomis plytės žalios pievos ir laukai. Jis atgaivins pavargusią žemę šiltais lietaus lašais. Žalios medžių viršūnės mojuos mums savo ką tik gimusiais lapeliais. Upės ir jūros siųs ne ledo lytis, o gaivų vėjelį. Ir mes staiga pajusime, kaip atsigauna kūnas, atgimsta širdis ir nušvinta protas. Aš jau širdimi priimu pavasarį. Žinau, kad jis man padovanos daug gražių akimirkų ir bus su mumis tiek, kiek jam lemta per šiuos metus.>

💝💝💝💝💝💝💝💝💝💝

With love @madeirane

Photos are taken by me.

© 2026

---