Wednesday Walk: Nature Never Hides Itself Under A Mask

1 day ago

Translated from Lithuanian with Google.com

Wednesday coffee. I'm sitting on the terrace because the sun is warming me up quite well. I'm sitting with a cup in my hand after work, and my head is still a bit chaotic. It's so hard to organize my thoughts. After chatting with quite a few people online about work, I'm starting to think that many people want to be someone because they're afraid to show their true selves, to put on a thousand masks, and to put on some armour so as not to be hurt. And besides, a beautiful, improved image is much easier to sell. You can even pretend to be confident when you have zero confidence, but when you're talking online, no one sees you for who you really are.

Trečiadienio kava. Sėdžiu terasoje, nes saulė jau gana gerai šildo. Sėdžiu su puodeliu rankoje po darbo, o mano galva vis dar šiek tiek chaotiška. Taip sunku susidėlioti mintis. Po pokalbių su nemažai žmonių internete darbo reikalais pradedu galvoti, kad daugelis žmonių nori būti kuo nors kitu, nes bijo parodyti tikrąjį save, užsideda tūkstantį kaukių ir apsivilka šarvus, kad tik nebūtų sužeisti. Be to, gražų, patobulintą įvaizdį daug lengviau parduoti. Galima net apsimesti pasitikinčiu savimi, kai to pasitikėjimo nulis, bet kai kalbi internetu, niekas nemato tavęs tokio, koks esi iš tikrųjų.>

So I'm starting to think maybe it's enough to pretend to be someone else and beat smarter people. Maybe you can play without rules and reach the top easier that way?

Tad pradedu galvoti, kad galbūt užtenka apsimesti kuo nors kitu ir laimėsi prieš protingesnius žmones. Galbūt galima žaisti be taisyklių ir taip lengviau pasiekti viršūnę?>

I finish my coffee and lazily stand up from my chair. I know I'll force myself to go to the park and take some photos, because my beloved sakuras are already starting to bloom. And when I get back, I'll write about my Wednesday walk. And only after leaving the house do I feel that the walk is beneficial for me. I've been spending a lot of time on the Internet lately. All my work is there. So it's time for me to clear my mind.

Baigiu gerti kavą ir tingiai atsistoju nuo kėdės. Žinau, kad priversiu save nuslinkti į parką ir padaryti keletą nuotraukų, nes mano mylimos sakuros jau pradeda žydėti. O grįžusi parašysiu apie savo trečiadienio pasivaikščiojimą. Ir tik išėjusi iš namų pajuntu, kad pasivaikščiojimas man naudingas. Pastaruoju metu daug laiko praleidžiu internete. Visi mano darbai ten. Todėl pats laikas man prasivalyti mintis.>

Continuing my thoughts, I still believe that there are things that you will never achieve with cunning alone. And the most important of them is peace. This is peace, when you can calmly look at yourself in the mirror, without reproaching yourself and without a guilty conscience. After all, life will test us all someday. And then neither our beautiful speech nor our perfect image will help. Only our wisdom will help. Are we ready to face difficulties, or will we hide in the bushes? Will we be able to remain good people when no one sees us and does not discuss us? Will we have not only a backbone - stubbornness, but also a heart - sincerity, compassion? Will the struggle with difficulties make us insensitive?

Tęsiant savo mintis, vis dar tikiu, kad yra dalykų, kurių vien gudrumu niekada nepasieksi. O svarbiausia iš jų – ramybė. Tai ramybė, kai gali ramiai pažvelgti į save veidrodyje, nepriekaištaudamas sau ir be sąžinės graužaties. Juk gyvenimas kada nors mus visus išbandys. Ir tada nepadės nei mūsų graži kalba, nei tobulas įvaizdis. Padės tik mūsų išmintis. Ar esame pasiruošę susidurti su sunkumais, ar tiesiog pasislėpsime krūmuose? Ar sugebėsime išlikti gerais žmonėmis, kai niekas mūsų nematys ir neaptarinės? Ar turėsime ne tik stuburą – užsispyrimą, bet ir širdį – nuoširdumą, atjautą? Ar kova su sunkumais nepadarys mūsų nejautriais?>

In a world full of people wearing masks, our greatest weapon, our strength, is to remain a real person. How good it is that even nature has no masks. If it is grey and angry, that is how it appears. If it smiles, if love for the world burns in its heart, it generously shares everything with us. That is why I love nature so much. It is my refreshment, and even when I am most tired, I want to connect with it for at least a short while, to touch its wisdom and essence.

Pasaulyje, pilname žmonių su kaukėmis, didžiausias mūsų ginklas, mūsų stiprybė – išlikti tikru žmogumi. Kaip gera, kad nors gamta neturi kaukių. Jei ji pilka ir pikta, ji tokia ir pasirodo. Jei ji šypsosi, jei jos širdyje dega meilė pasauliui, ji dosniai ja dalijasi viskuo su mumis. Štai kodėl aš taip myliu gamtą. Ji – mano atgaiva, ir net tada, kai esu labiausiai pavargęs, noriu bent trumpam su ja susilieti, prisiliesti prie jos išminties ir esmės.>

The world may punish us for our openness, but nature never will. We may lose the battles of our lives for a while, but nature will always give us its shelter and heal us. We don’t need to chase the world; we just need to each go our own way, take small steps forward, calmly go step by step, and then the world itself will start chasing us. Therefore, after work, we can calmly drink coffee, we can go out into nature, calmly breathe in fresh air, calm our restlessly beating hearts, because we are doing what we must. We just live our lives. Slowly, calmly, because no matter how much we would like to live someone else’s life, we will only waste our strength on meaningless struggles.

Pasaulis gali mus nubausti už mūsų atvirumą, bet gamta niekada to nepadarys. Galbūt kurį laiką pralaimėsime savo gyvenimo kovas, bet gamta visada suteiks mums savo prieglobstį ir išgydys mus. Mums nereikia vytis pasaulio; tereikia eiti savo keliu, žengti mažais žingsneliais į priekį, ramiai eiti žingsnis po žingsnio, o tada pats pasaulis pradės mus vytis. Todėl po darbo galime ramiai išgerti kavos, išeiti į gamtą, ramiai įkvėpti gryno oro, nuraminti neramiai plakančias širdis, nes darome tai, ką privalome. Mes gyvename savo gyvenimą. Lėtai, ramiai, nes kad ir kaip norėtume gyventi kažkieno kito gyvenimą, tik švaistysime savo jėgas beprasmėms kovoms.>

And nature will not wait for anyone, it will go its own way, it will move forward into the summer, so let’s better watch it and not become like those who are afraid to take off their masks in front of us.

Ir gamta niekieno nelauks, ji eis savo keliu, žengs pirmyn į vasarą, tad geriau stebėkime ją ir netapkime tokiais, kaip tie, kurie bijo nusiimti kaukes prieš mus.>