Two Things In Life We Don't Need To look For: Love And Death

about 6 hours ago

They say there are only two things in life you don't need to look for: love and death. They will find you when the time comes.

Sakoma, kad gyvenime yra tik du dalykai, kurių nereikia ieškoti: meilė ir mirtis. Jie tave suras, kai ateis laikas.>

You remember, there were those children's binoculars... Looking through the small glass eye, you could see the most wonderful stained glass windows. To me, it seemed like a promise of that extraordinary world that exists somewhere and is just waiting for me to grow up. Waiting for happiness, I realized then, is also happiness. In addition, it gives a sense of security. I clearly remember that the happiness of that particular day was not enough for me, I needed to know that everything would be fine tomorrow.

Prisimenate, ten buvo tie vaikiški žiūronai... Žiūrint pro mažą stiklinę akutę, galėjai matyti nuostabiausius vitražus. Man tai atrodė kaip pažadas to nepaprasto pasaulio, kuris kažkur egzistuoja ir tik ir laukia, kol užaugsiu. Laukti laimės, tada supratau, taip pat yra laimė. Be to, tai suteikia saugumo jausmą. Aiškiai prisimenu, kad tos konkrečios dienos laimės man nepakako, man reikėjo žinoti, kad rytoj viskas bus gerai.>

Now, the end of life is closer to me year after year, I will hardly live to be a hundred... What to wait for? I noticed that I was methodically convincing myself: there will be another life after death. And it will, of course, be much better than the current one.

Dabar gyvenimo pabaiga man metai iš metų artėja, vargu ar sulauksiu šimto... Ko laukti? Pastebėjau, kad metodiškai save įtikinėju: bus kitas gyvenimas po mirties. Ir jis, žinoma, bus daug geresnis nei dabartinis.>

Perhaps this is what hell is - realizing your absolute insignificance and comicality. And, for example, the concept of spiritual aristocrat is intended to describe exactly such a person who will not be ashamed of his life. So now I need to come to terms with the fact that I am, well, like Chaplin... God will laugh, laugh at me, the anger will evaporate - and forgive me everything... And then there will be that truly happy eternal life, beautiful as a view through binoculars.

Galbūt tai ir yra pragaras – suvokti savo absoliutų nereikšmingumą ir komiškumą. O, pavyzdžiui, dvasinio aristokrato sąvoka skirta apibūdinti būtent tokį žmogų, kuris nesigėdys savo gyvenimo. Tad dabar man reikia susitaikyti su tuo, kad esu, na, kaip Čaplinas... Dievas juoksis, juoksis iš manęs, pyktis išgaruos – ir viską atleis... O tada bus tas tikrai laimingas amžinas gyvenimas, gražus kaip vaizdas pro žiūronus.>

My parents were helped to raise me by my grandmother, my mother's mother. She never liked sweet photographs. And in the fairy tales she created, the women were rebellious, free: a witch who made her own wings to attach to, Easter, wearing a cloak she had drawn herself with images of animals and birds. Yes, my Mother No. 2 was more like salt and pepper. But I didn't want to write about spices here, but about love. As a small child feels and identifies it: as an absolute sense of happiness, security. As a connection between two people who met on this planet for a very short time, that does not break even after death.

Mano tėvams mane auginti padėjo močiutė, mamos mama. Jai niekada nepatiko saldžios fotografijos. O jos sukurtose pasakose moterys buvo maištingos, laisvos: ragana, kuri pati pasidarė sparnus, prie kurių prisitvirtindavo, Velykos, vilkėdamos apsiaustą, kurį pati nupiešė su gyvūnų ir paukščių atvaizdais. Taip, mano Mama Nr. 2 buvo labiau panaši į druską ir pipirus. Bet aš čia nenorėjau rašyti apie prieskonius, o apie meilę. Kaip mažas vaikas jaučia ir identifikuoja: kaip absoliutų laimės, saugumo jausmą. Kaip ryšį tarp dviejų žmonių, kurie susitiko šioje planetoje labai trumpam laikui, kuris nenutrūksta net po mirties.>

When that time came, and she was already ready to fly from this Earth, we hugged, kissed, said goodbye. And... she apologized to me. We both knew that it was no fault of hers. But that last moment is so terribly shocking - both for the one who is leaving and for those who are being seen off. And somehow a conviction crept into my mind: don't be afraid to apologize. Don't be afraid, even if someone else is to blame. True, just before Her death, as if with a premonition, I said: "When you are Beyond, visit me in a dream, tell me if God exists." She doubted it, but she promised. And what - she really did visit, though not soon. I dreamed that we met in some field. She said: "I will pray to the Morning Star for you every day." At that time, I was not God-fearing, I didn't know prayers, so when I woke up, I thought - what is the Morning Star? Only later did I realize whose symbol it is. Maybe in that dream, Grandma told me two things: that God exists, and that she still exists? How I wish that when my boat finally crosses the Leta, the best Friend in my life would be waiting on the other shore...

Kai atėjo TAS laikas, ir Ji jau buvo pasiruošusi išskristi iš šios Žemės, mes apsikabinome, pasibučiavome, atsisveikinome. Ir... ji manęs atsiprašė. Abu žinojome, kad tai ne jos kaltė. Bet ta paskutinė akimirka tokia siaubingai sukrečianti – ir tam, kuris išeina, ir tiems, kurie išlydimi. Ir kažkaip į mano protą įsiskverbė įsitikinimas: nebijok atsiprašyti. Nebijok, net jei kaltas kas nors kitas. Tiesa, prieš pat Jos mirtį, tarsi nujausdamas, pasakiau: „Kai būsi Anapus, aplankyk mane sapne, pasakyk, ar Dievas egzistuoja.“ Ji tuo abejojo, bet pažadėjo. Ir ką – ji tikrai aplankė, nors ir negreitai. Sapnavau, kad susitikome kažkokiame lauke. Ji pasakė: „Kiekvieną dieną melsiuosi už tave Ryto Žvaigždei.“ Tuo metu nebuvau dievobaimingas, nežinojau maldų, todėl pabudęs pagalvojau – kas yra Ryto Žvaigždė? Tik vėliau supratau, kieno ji simbolis. Galbūt tame sapne močiutė man pasakė du dalykus: kad Dievas egzistuoja ir kad ji vis dar egzistuoja? Kaip norėčiau, kad kai mano valtis pagaliau perplauks Letą, geriausias mano gyvenimo Draugas lauktų kitame krante...>