The Stream Of Consciousness At Night

Night. I can't sleep, so I write down the stream of consciousness, I carve out my thoughts, I watch my own soul like a moth circling around a night lamp. Somewhere people are born, somewhere people die, someone is sleeping, someone is making love, crying, smoking, cowering from bomb explosions.

Naktis. Negaliu užmigti, todėl rašau savo sąmonės srautą, skaptuoju savo mintis, stebiu savo sielą lyg uodą, besisukantį aplink naktinę lempą tamsoje. Kažkur žmonės gimsta, kažkur miršta, kažkas jau miega, kažkas gal mylisi, kažkas verkia, rūko, o kažkas dreba nuo bombų sprogimų.>

A few years ago, we bravely traveled the world and thought that the worst that could happen in the world had already happened in the past. And what if not? What if it turns out that everything could be even worse? The world seems so unsafe now. The last few years have been a complete horror, so many wars have started and are still going on. Although always, even in the most difficult hours, the brightly shining star of hope does not leave us. Apparently, a person is already created that way. That survival program of our biorobot always triggers, until it eventually breaks down.

Prieš keletą metų drąsiai keliavome po pasaulį ir manėme, kad blogiausia, kas gali nutikti pasaulyje, jau įvyko praeityje. O kas, jeigu ne? Kas, jeigu paaiškėtų, kad viskas gali būti dar blogiau? Pasaulis dabar atrodo toks nesaugus. Pastarieji keli metai buvo visiškas siaubas, prasidėjo ir tebevyksta tiek daug karų. Nors visada, net ir sunkiausiomis valandomis, ryškiai spindinti vilties žvaigždė mūsų nepalieka. Matyt, žmogus jau toks sukurtas. Ta mūsų bioroboto išlikimo programa visada suveikia, kol galiausiai sugenda..>

By worst, I don't even mean specific events, at least for me. The scariest thing for me is the emotions that accompany those events, the dreams, the premonitions, the whole viscous world of my subconscious with a strange fog hanging over it like swamps hanging over a forest. Or maybe this is how the afterlife touches our consciousness?

Blogiausia turiu omenyje net ne konkrečius įvykius, bent jau man. Baisiausia man yra tuos įvykius lydinčios emocijos, sapnai, nuojautos, visas tas klampus mano pasąmonės pasaulis su keistu rūku, kabančiu virš jo lyg virš miško kabėtų pelkės. O galbūt taip mūsų sąmonę paliečia pomirtinis gyvenimas?>

I will never forget that winter evening, my grandmother's last evening on this Earth. I was leaving the hospital almost at dusk, and an unrealistically large full moon was shining right in my face. Then I thought that maybe he was waiting for my grandmother to leave, because I had once read that dead souls live on the moon. It was a children's book, but for some reason I remembered it then. And I saw the same bench near the house that she loved to sit on in the summer. Only now it was an empty, snowy bench, reeking of cold. I thought: who and why was showing me those scenes from some horror movie then, what was the point of it all? Was it just a premonition that she would leave tonight?

Niekada nepamiršiu to žiemos vakaro, paskutinio savo močiutės vakaro šioje Žemėje. Ėjau iš ligoninės jau beveik sutemus, o man tiesiai į veidą švietė nerealiai didelis pilnas mėnulis. Tada pagalvojau, kad gal būt jis laukia mano močiutės išėjimo, nes kažkada skaičiau, jog mirusios sielos gyvena mėnulyje. Tai buvo vaikiška knygutė, bet kažkodėl ją tada prisiminiau. Ir dar prie namų pamačiau tą patį suoliuką, ant kurio ji taip mėgdavo sėdėti vasarą. Tik dabar jis buvo tuščias, apsnigtas suoliukas, dvelkiantis šalčiu. Pagalvojau: kas ir kodėl man tada rodė tas scenas iš kažkokio siaubo filmo, kokia buvo viso to prasmė? Ar tai buvo tik nuojauta, jog šiąnakt ji išeis? >

But even then I knew that I would endure everything. How I endured the last year, during which I experienced two serious losses, an illness and an operation. And the death of my father. Isn't it sometimes too much for one person? But a person is such a creature that he endures everything.

Bet jau tada žinojau, kad viską ištversiu. Kaip ištvėriau paskutinius metus, per kuriuos patyriau dvi sunkias netektis, ligą ir operaciją. Ir tėvo mirtį. Ar kartais to ne per daug vienam žmogui? Bet žmogus yra toks sutvėrimas, kad jis ištveria viską.>

You just keep going, and things sort of work out on their own. And when life throws you a test, you just grit your teeth and get through it. The feeling is always stronger when you have that vague feeling and you know, you feel that something is going to happen.

Tu tiesiog eini į priekį, ir viskas kažkaip susitvarko savaime. O kai vyksta gyvenimo išbandymas, tu tiesiog sukandi dantis ir išgyveni tą laikotarpį. Jausmas visada stipresnis, kai yra ta miglota nuojauta ir žinai, jauti, kad kažkas tikrai įvyks.>

About three years ago I had a strange dream. In the dream I was free, I was just a soul and I was floating above the sea. The sun was shining, and the sky was clean and blue. I rose so high that the horizon curved. I felt good. Suddenly I heard some kind of bang, like an explosion. I turned my head to the side and saw terrible black smoke, something was on fire, houses were collapsing, explosions were heard. From somewhere came the understanding that there was a war going on there. But it was so calm where I was. I felt absolutely safe, distant and liberated. I knew that I was not in any danger. When I woke up, I did not understand the essence of that dream. What was this war about? Was something terrible going to happen? The war was not relevant to us at all then. But suddenly there was a war in Europe... Was it a subconscious premonition? Was it a premonition of something terrible?

Maždaug prieš trejus metus sapnavau keistą sapną. Sapne buvau laisva, buvau tiesiog siela ir sklandžiau virš jūros. Švietė saulė, ir dangus buvo švarus ir mėlynas. Aš pakilau taip aukštai, kad horizontas išlinko. Man buvo gera. Staiga išgirdau kažkokį trenksmą, lyg sprogimus. Pasukau galvą į šoną ir pamačiau baisius juodus dūmus, kažkas liepsnojo, griuvo namai, girdėjosi sprogimai. Iš kažkur atėjo supratimas, kad ten vyksta karas. Bet buvo taip ramu čia, kur buvau. Jaučiausi absoliučiai saugi, atitolusi ir išsivadavusi. Žinojau, kad man negręsia jokia grėsmė. Pabudusi nesupratau to sapno esmės. Apie ką šis karas? Ar turi įvykti kažkas baisaus? Karas tada mums visai nebuvo aktualu. Bet staiga Europoje įvyko karas... Ar tai buvo pasąmonės nuojauta? Ar tai buvo kažko baisaus nuojauta?>

And then people got scared. At least in my country, we live next to the border with a country at war. It seems like you control yourself, but the fear has been lurking somewhere deep inside all the time. What if?.. We live too close to war. War is really terrible. And zero romance.

Ir žmonės tada išsigando. bent mano šsalyje, juk gyvename šalia sienos su kariaujančia šalimi. Atrodo, kad save kontroliuoji, bet baimė visą laiką tūnojo kažkur giliai viduje. O kas, jeigu?.. Gyvename per arti karo. Iš tiesų karas juk labai baisus. Ir nulis romantikos.>

Or maybe we should at least prepare ourselves morally? Who are you, where are your points of support? What is the meaning of your life? Where are the limits of your compromises? Do you believe in God? Will you come to the aid of a weaker person?

O gal vis dėlto turėtume ruoštis bent jau morališkai? Kas tu esi, kur yra tavo atramos taškai? Kokia yra tavo gyvenimo prasmė? Kur yra tavo kompromisų ribos? Ar tiki Dievu? Ar ateisi į pagalbą, jei šalia bus silpnesnis žmogus?>

Of course, a person cannot control all the events in their life. It is impossible to prepare for everything, but sometimes people surprise themselves. However, it is necessary to gather strength in your soul and develop the right attitude. After all, there are moments when, apart from your inner philosophy and strength, there is nothing else to rely on.

Žinoma, žmogus negali surežisuoti visų savo gyvenimo įvykių. Neįmanoma pasiruošti viskam, bet kartais žmonės patys save nustebina. Tačiau būtina sieloje sukaupti jėgas, išsiugdyti tinkamą požiūrį. Juk būna akimirkų, kai, išskyrus savo vidinę filosofiją ir jėgą, nėra kuo daugiau pasikliauti.>

It still seems to me that there is still something we can do to prevent this from affecting us. Although perhaps God has already cast his dice and they are already rolling across the divine table. Is there nothing that is not in our control? Are our destinies predetermined?

Man vis dar atrodo, kad dar galima kažką padaryti, kad tai mūsų nepaveiktų. Nors galbūt Dievas jau išmetė savo kauliukus ir jie jau rieda per dieviškąjį stalą. Argi nėra nieko, kas nebūtų nuo mūsų priklausoma? Ar mūsų likimai iš anksto nulemti?>

Some people believe that war can unite people. But this is too high a price to pay for the unity of competing and intersecting beings. But perhaps it would divide us, representatives of Homo sapiens, even more. Because no one can divide people if they themselves do not want to. We are all quite different, such a highly stratified society, and those strata often do not find any points of contact with each other.

Kai kurie žmonės tiki, kad karas gali žmones suvienyti. Bet tai yra per didelė kaina už konkuruojančių ir susikertančių būtybių vienybę. Bet galbūt jis mus, Homo sapiens atstovus, dar labiau suskaldytų. Nes niekas negali suskaldyti žmonių, jei jie patys to nenori. Mes visi esame gana skirtingi, tokia labai susisluoksniavusi visuomenė, ir tie sluoksniai dažnai neranda jokių sąlyčio taškų tarpusavyje.>

These were my thoughts tonight, this was my stream of consciousness. But the main thing I wanted to say is that I think everything will still be okay. If not right away, but everything will still be okay, because that is the law of the world. Life is a crossing on a risky street, full of people who don't always follow the rules. So, we will just keep going. And we will get through everything!

Štai tokios buvo mano mintys šį vakarą, toks mano sąmonės srautas. Bet svarbiausia, ką norėjau pasakyti – manau, kad viskas vis tiek bus gerai. Jei ne iš karto, bet vis tiek bus viskas gerai, nes toks yra pasaulio dėsnis. Gyvenimas yra perėja rizikingoje gatvėje, pilnoje žmonių, kurie ne visada laikosi taisyklių. Taigi, mes tiesiog eisime toliau. Ir mes pereisime viską! >

As a child, I always thought about some unpleasant event that it would pass, because sooner or later everything passes. Now I believe that nothing in human life passes without a trace. Every step we take, even the smallest, has significance for both our present life and the future.

Vaikystėje apie kokį nors nemalonų įvykį visada galvodavau, kad tai praeis, nes anksčiau ar vėliau juk viskas praeina. Dabar jau tikiu, kad žmogaus gyvenime niekas nepraeina be pėdsako. Kiekvienas mūsų žingsnis, net ir mažiausias, turi reikšmės tiek mūsų dabartiniam gyvenimui, tiek ir ateičiai.>

Translated from Lithuanian with DeepL.com (free version)

💝💝💝💝💝💝💝💝💝💝

With love, @madeirane
Photos are taken by me.
© 2025

---