Autumn Melts Away unnoticed...

10 days ago

It seems that autumn leaves unnoticed. Or maybe the opposite, noticeably? Autumn leaves the way our children grow – one day they are still small, and the next – you can already see that they already have big legs and arms. You can look at them every day – you don’t notice how that transformation is happening. And you notice it only when the transformation has already happened. And so now, autumn with still plus temperatures outside, even slightly brighter evenings are coming to an end and that realization is like a stab in the heart. I think that maybe I should go to the meadow every day and enjoy the last autumn flowers, take photos of autumn, maybe then it wouldn’t be so painful to say goodbye to it?

Atrodo, kad ruduo išeina nepastebimai. O gal atvirkščiai, pastebimai? Ruduo išeina taip, kaip auga mūsų vaikai – vieną dieną jie dar maži, o kitą – jau matyti, kad jie jau turi dideles kojas ir rankas. Gali į juos žiūrėti kiekvieną dieną – nepastebi, kaip vyksta tas virsmas. Ir pastebi jį tik tada, kai virsmas jau įvykęs. Ir štai dabar, ruduo su vis dar pliusine temperatūra lauke, net kiek šviesesniais vakarais, eina į pabaigą ir tas suvokimas – tarsi dūris į širdį. Galvoju, kad galbūt turėčiau kasdien eiti į pievą ir pasidžiaugti paskutinėmis rudens gėlėmis, fotografuoti rudenį, galbūt tada nebūtų taip skaudu su juo atsisveikinti?>

But no, that won't help. I think nothing will help – not even the advice to have that colorful autumn within yourself. You just need to accept the constant transformation – of nature, time and yourself. We will never be the same as we are this autumn – and nothing will be the same. Next year the colorful leaves on the trees will be different, and the sunlight will be different, even the smell of the pines rustling in the wind will be different and the cold, sparkling seawater will be different. The waves will whisper something different and maybe not even to us, but to others...

Bet ne, tai nepadės. Manau, niekas nepadės – net patarimas savyje turėti tą spalvingą rudenį. Tiesiog reikia susitaikyti su nuolatine transformacija – gamtos, laiko ir savęs. Šį rudenį niekada nebūsime tokie patys, kokie esame – ir niekas nebebus taip pat. Kitais metais spalvingi medžių lapai bus kitokie, ir saulės šviesa bus kitokia, net vėjyje ošiančių pušų kvapas bus kitoks, ir šaltas, žėrintis jūros vanduo bus kitoks. Bangos šnabždės kažką kitaip ir galbūt net ne mums, o kitiems...>

As a child, I foolishly believed that every person carries such a miniature box in their heart - it is like a repository of our memories. And it doesn't matter what moments of life we put there - the only thing that matters is that they shine like a silver moon at night and smell of our favorite flowers, or maybe tree leaves after the rain. I believe that over the years of my life I have accumulated a lot of memories in my box. The faces of my childhood friends are hidden there with whom we ran along forest paths, there - the sweet taste of honey from the first flowers when I visited my uncle the beekeeper, there - wandering around my grandmother's garden with the morning dew falling. There is happiness, there is light and joy. And the first lessons about the transience of life. But then everything seemed so inseparable to me, somehow everything was natural. And now, when I open my box and review the most vivid memories stored there, I realize that I once came into this world not to be afraid, I came simply to live and maybe learn something from my mistakes.

Vaikystėje kvailai tikėjau, kad kiekvienas žmogus savo širdyje nešiojasi tokią miniatiūrinę dėžutę – tai tarsi mūsų prisiminimų saugykla. Ir nesvarbu, kokias gyvenimo akimirkas ten dedame – svarbu tik tai, kad jos naktį šviečia kaip sidabrinis mėnulis ir kvepia mūsų mėgstamiausiomis gėlėmis, o gal medžių lapais po lietaus. Tikiu, kad per savo gyvenimo metus savo dėžutėje sukaupiau daug prisiminimų. Ten slepiasi mano vaikystės draugų veidai, su kuriais bėgiodavome miško takais, ten – saldus medaus skonis nuo pirmųjų žiedų, kai lankiausi pas dėdę bitininką, ten – klaidžiojimas po močiutės sodą, krintant ryto rasai. Ten laimė, ten šviesa ir džiaugsmas. Ir pirmosios pamokos apie gyvenimo laikinumą. Bet tada man viskas atrodė taip neatsiejama, kažkaip viskas buvo natūralu. Ir dabar, kai atidarau savo dėžutę ir peržiūriu ryškiausius ten saugomus prisiminimus, suprantu, kad kažkada atėjau į šį pasaulį ne tam, kad bijočiau, atėjau tiesiog tam, kad gyvenčiau ir galbūt ko nors išmokčiau iš savo klaidų.>

I remember, once upon a time, a long time ago, my mother told me that girls used to put dried chamomile flowers or five-leaf clovers between the pages of a book... And in the winter, when a blizzard outside blew snow into the window, when you opened the book, you remembered summer, a freshly mown meadow... It's so easy to hide a little bit of summer between the pages of a book. But why don't girls do it now?

Pamenu, kažkada seniai, seniai, mama man pasakojo, kad mergaitės tarp knygos puslapių dėdavo džiovintų ramunėlių žiedų arba penkialapių dobilų... O žiemą, kai už lango pūga pustė sniegą į langą, atvertus knygą, prisimindavai vasarą, ką tik nupjautą pievą... Taip lengva paslėpti truputį vasaros tarp knygos puslapių. Bet kodėl mergaitės to nedaro dabar?>

And today, the sleepy cobwebs are still fluttering in the whitish morning light. A few tired mushrooms are still hiding in the forest moss. And the last wild berries are lazily swinging on the dewy branches of the trees. The clock is ticking and ticking because time does not stop. A small snail is barely moving on a browned blade of grass. The calendar still shows the approach of winter. Yes, autumn is transformation and change. But such is life, because life is change. Therefore, let us just let time flow, let the days not stop flashing before our eyes like a spinning kaleidoscope. The changing days testify to us that all is well.

Ir šiandien mieguisti voratinkliai vis dar plazda balkšvoje ryto šviesoje. Keletas pavargusių grybų vis dar slepiasi miško samanose. O paskutinės laukinės uogos tingiai siūbuoja ant rasotų medžių šakų. Laikrodis tiksi ir tiksi, nes laikas nesustoja. Maža sraigė vos juda ant parudavusio žolės stiebelio. Kalendorius vis dar rodo artėjančią žiemą. Taip, ruduo – tai virsmas ir pokyčiai. Bet toks yra gyvenimas, nes gyvenimas ir yra pokyčiai. Todėl leiskime laikui tekėti, tegul dienos nenustoja mirgėti prieš akis lyg besisukantis kaleidoskopas. Besikeičiančios dienos mums liudija, kad viskas gerai.>